Degintos medienos technologija vadinama „Yakisugi” arba „Shou Sugi Ban” atsirado Japonijoje Edo laikotarpiu (1603–1868 m.) ir pirmiausia buvo naudojama pirklių, siekiant apsaugoti sandėliuose laikomas prekes nuo gaisro. Vėliau buvo pastebėta, jog naudojant šį metodą mediena tampa atsparesnė kenkėjams ir drėgmei, o tai buvo ypač svarbu Japonijoje, nes tradiciškai visi statomi pastatai buvo iš medienos ir turėjo atlaikyti ten vyraujantį drėgną klimatą.
Tradicinis procesas buvo atliekamas surišant tris lentas į trikampę konstrukciją, kurios viduje buvo įkuriama ugnis. Kai paviršius pasiekdavo reikiamą apdegimo lygį, ugnis buvo užgesinama, o lentos naudojamos namų fasadams, stogams ir interjero detalėms.
Šiandien deginta mediena išpopuliarėjo visame pasaulyje, o jos gamybos procesas modernizuotas pasitelkiant dujinius degiklius. Senovinis amatas, atgimęs modernioje eroje, leidžia praeičiai įsilieti į dabartį ir ją iš naujo ją įkvėpia ne tik unikalia išvaizda, tačiau išlieka vienas iš tvariausių būdų apdoroti medieną.
Tradiciškai Japonijoje deginimui buvo naudojamas kedras, tačiau jis auga lėtai ir nėra natūraliai augantis medis Lietuvoje, todėl yra brangesnis ir sunkiau prieinamas. Vietoje kedro mes deginame pušį, maumedį ir eglę, kurie yra tvirti, lengvai apdorojami bei natūraliai gražios tekstūros.
Deginimui naudojami specialūs dujiniai degikliai, o lentos yra deginamos aukštoje 1000 ℃ temperatūroje. Deginimo tikslas – pasiekti anglies sluoksniu padengtą paviršių, kuris tampa natūraliu barjeru prieš drėgmę bei kenkėjus.
Nudeginta mediena yra atvėsinama vandens dulksna, o visiškai atvėsus, paviršius nušveičiamas (šukuojamas) nailoniniais šepečiais – šis veiksmas pašalina birius anglies sluoksnius ir atskleidžia unikalią medienos tekstūrą.
Kad mediena tarnautų dar ilgiau ji yra alyvuojama. Šis procesas suteikią norimą atspalvį, paryškina tekstūrą bei prideda papildomą apsaugos sluoksnį nuo drėgmės ir UV spindulių.
Paviršinis medienos apdeginimas siejamas su pagerėjusiomis drėgmės valdymo, biologinio atsparumo ir ilgaamžiškumo savybėmis.
Paviršiaus karbonizavimas suformuoja apanglėjusį sluoksnį, kuris mažina vandens garų įgeriamumą ir didina drėgmės izoliacijos efektyvumą. Vandens įgeriamumas gali būti sumažintas tiek, kad būtų lygus dvisluoksnio akrilinių dažų padengimo efektyvumui.
Paviršiaus cheminiai ir struktūriniai pokyčiai, įskaitant organinių medžiagų irimą ir padidėjusį pH, yra siejami su sumažėjusiu medieną ardančių grybų aktyvumu bei mažesniais masės nuostoliais puvinio bandymuose.
Papildomas paviršiaus alyvavimas dar labiau padidina paviršiaus atsparumą drėgmei, sulėtina vandens įgėrimą, sulėtiną UV poveikį, todėl tinkamo deginimo ir alyvos derinys gali dar labiau pagerinti eksploatacines savybes.
Šaltiniai:
Susipažink su mūsų produktais iš arčiau